Dienos – tarsi laikrodžio tiksėjimas: minutė po minutės... Kai tikimės ko nors svarbaus ir jaudinančio, kaip dažniausia būna jaunystėje, norėtume, kad jos skubėtų, atkartodamos padažnėjusius mūsų širdies dūžius, kai tenka skaičiuoti paskutinius gyvenimo atodūsius, kokios jos brangios – laikytum, stabdytum...

Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje už gyvenimo atodūsius kovoja keturių reanimacijų skyrių – Reanimacijos ir intensyviosios terapijos, Anesteziologijos chirurgijos reanimacijos ir Angiochirurgijos anesteziologijos reanimacijos ir Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos – medikai. Kiekviename skyriuje dirba daugiau kaip po tris dešimtis savo darbui atsidavusių gydytojų anesteziologų reanimatologų, slaugytojų, slaugytojų padėjėjų. Nelaimė ir liga nepaiso datų – šventės ar darbo dienos – reanimatologams visada darbymetis.

„Daktare, skubiai į operacinę...“ Slaugytojos balso tonas neleidžia delsti nei sekundės. Gydytojas ir nedelsia.

Vasario 11-ajai, Pasaulinei ligonių dienai pažymėti, ligoninėje vyko konferencija „KODĖL ŽMOGUS VIS DAR NEPATENKINTAS ŠIANDIENOS MEDICINA“. Konferenciją vedė kunigas dr. Andrius Narbekovas, šv. Mišias aukojo kunigas Anžėjus, vargonininkė Dovilė Savickaitė giedojo giesmes, apie Lurdo stebuklą – Marijos nekalto prasidėjimo apreiškimą 1858 m. Bernadetai Subiru pasakojo Marijos Legiono atstovė Birutė Girdzijauskienė.

Gailestingumas ligonių sielovadoje – kas tai, klausė kunigas dr. Andrius Narbekovas. Ir atsakė: Jūs, medikai, esate sudedamoji dalis to, kas telpa į žodį sielovada. Žmogus, net ir vienišius, pajutęs ligą,  ieško kito žmogaus, ieško bendravimo. Ligoje žmogus vienatvės ima bijoti, gal net pats to nesuvokdamas. Sergantis žmogus nebeturi atramos arba ji labai trapi ir slysta iš jo rankų, jis ieško kito, kas būtų stipresnis ir galėtų ateiti pagalbon. Liga yra įrodymas, kad žmogus yra apspręstas būti drauge, ne vienišas. Kiekvieno žmogaus pareiga – būti bendrystėje, tai yra padėti savo artimui būti. Egzistuoti. Gyventi. Ir niekur bendrumo vykdymas nėra toks regimas, kaip tarnystėje sergantiems. Ir niekur žmogaus nužmogėjimas neprasiveržia tokiu šiurpiu pavidalu, kaip ligonių apleidime ir jų atstūmime. Ne veltui Kristus pirmiausia atsigręžė į ligonius. Bažnyčios rūpestis ligoniais visada buvo pirmiausia religinis, o tik antroje vietoje medicininis. Kunigai savo tarnyste trokšta, kad žmogus pasveiktų, bet tik Dievo valioje pasveikimo aktas. Tuo tarpu medicina yra tik gydymas, bet ne tarnystė. Dėl to modernioji medicina ligonio šiandien nepatenkina. Šalia gydymo, ligonis tiesiog trokšta būti drauge, tai prigimtinis troškimas būti bendrystėje, ir šį poreikį žmogus trokšta patenkinti pačią sunkiausią savo gyvenimo valandą.

Vidutinio stiprumo šaltis ir vėjas gali pakenkti labiau nei stiprus šaltis be vėjo. Pučiant stipriam vėjui, šalčio poveikis sustiprėja ir žmonės jaučia daug žemesnę oro temperatūrą nei ji yra iš tikrųjų tuo metu. Todėl prieš išeinant į lauką reikėtų įvertinti vėjo žvarbumo temperatūrą, kuri nusako realiai atviroje vietoje jaučiamą temperatūrą. 

Vėjo žvarbumo temperatūros skaičiuotuvas pateiktas Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos interneto svetainėje http://www.meteo.lt/ivair_vejo_zvarb.php .

Sušalimas

Šalčio poveikyje organizmas greičiau praranda šilumą, nei ją pagamina, todėl gali sumažėti kūno temperatūra. Ši būklė vadinama hipotermija arba bendru kūno sušalimu. Šiurpulys ar drebulys – pirmasis ženklas, kad kūnas praranda šilumą ir gali sušalti. Bendrasis kūno sušalimas – tai kūno temperatūros sumažėjimas (mažiau kaip +35°C) ilgai veikiant šaldantiems aplinkos veiksniams (šalčiui, vėjui, ilgą laiką būnant vėsiame vandenyje). Žmogui ilgai būnant šaltoje aplinkoje, organizmas nesugeba palaikyti įprastos kūno temperatūros. Krentant kūno temperatūrai, žmogus tampa viskam abejingas, mieguistas, sustingęs, nes esant sumažėjusiai kūno temperatūrai yra veikiamos smegenys ir žmogus nebegali aiškiai mąstyti bei gerai judėti. Tai ypač pavojinga, nes nukentėjęs asmuo nesuvokia kas vyksta ir negali priimti adekvačių sprendimų, pvz. sušalę žmonės dažnai nusprendžia pailsėti prisėsdami ar priguldami lauke. Jų širdies veikla ir kvėpavimas sulėtėja. Sutrikus sąmonei ir kūno temperatūrai nukritus žemiau +30°C, žmogus gali mirti. 

Pirmoji pagalba sušalus:
• Neškite nukentėjusįjį į kambario temperatūros patalpą; 
• Nurenkite; 
• Pamatuokite kūno temperatūrą, jei jį žemesnė nei 35 laipsniai C, nedelsdami kvieskite greitąją pagalbą; 
• Pirmiausiai sušildykite centrinę kūno dalį – krūtinę, kaklą, galvą, kirkšnis. Nukentėjusįjį galima šildyti vonioje. Paguldykite į +20°C vandens vonią. Per 10–30 min. vandens temperatūrą kelkite iki +37°C. Jei vonios nėra, dėkite šiltus kompresus ant viso kūno (sudrėkinta drungname vandenyje antklodė ar tvarsčiai keičiama kas 2-3 min.). Ypač gerai sušildo kito, nesušalusio žmogaus, kūno šiluma. Po to nukentėjusįjį užklokite šilta sausa antklode; 
• Jei nukentėjusysis sąmoningas ar sąmonę atgavo, duokite gerti šiltų, saldžių gėrimų; 
• Jei būklė negerėja, kuo greičiau vežkite į gydymo įstaigą.

Per 2011 metus Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje buvo gelbstimos 630 vaikų gyvybės.

Sutelktu viso skyriaus darbu, profesionalumu ir pastangomis sėkmingai buvo išgelbėta dar viena gyvybė. Vos 8 mėnesių mažoji Viktorija jau išvyko namo. Visą savaitę mergytė balansavo tarp gyvenimo ir mirties. Meningokokinė infekcija, kaip paprastai užklumpanti netikėtai, pasirinko šventines dienas. Jauni tėvai nesitikėjo ir nesuprato, jog sukarščiavusio kūdikio gyvybei iškils pati rimčiausia grėsmė.