Neįgaliesiems

20170427 084527  20170427 085631

20170427 090117  20170427 090128

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės rytas prasidėjo šventiškai. Medicinos darbuotojų dienos proga pilnai susirinkusių medikų salei užburiančią muzikos harmoniją padovanojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė, Tarptautinių festivalių laureatė Rasa Juzukonytė (sopranas) ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, Tarptautinių konkursų laureatas doc. Deividas Staponkus (baritonas). Jiems akompanavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto dekanė pianistė profesorė Aušra Motuzienė.

VMKL direktorius dr. Narimantas Markevičius, sveikindamas kolegas sakė: „Mūsų profesija – išskirtinė, su jokia kita nepalyginama. Ją pasirenka ir pasilieka dirbti tik neeilinės asmenybės. Tačiau paradoksas - šiandien medikams labiausiai trūksta pagarbos. Reikalaujama iš mūsų „vis aukštesnių ir aukštesnių rezultatų...“, - kaip iš verslo, iš ekonomikos. Mediko profesija pradėta matuoti skaičiais, rodikliais, normomis... Sveikinu visus su profesine švente. Mes turime kuo, galime ir privalome didžiuotis savo darbu ir pasiekimais. Tegu bus įvertintas Jūsų profesionalumas ir stiprybė, gerumas, rūpestis ir optimizmas. Tegul nuoširdūs, tikri ir šilti žodžiai būna ištariami Jums kasdieną, o ne vien šventės proga. Nuoširdžiai dėkoju visiems už Jūsų sunkų, kruopštų, atsakingą ir prasmingą darbą.“

----------------------------------------

Lietuvos Gydytojų sąjungos laikraštis „Gydytojų žinios“ Medicinos darbuotojų dienos proga kalba apie tai, kas medikų bendruomenei skaudžiausia.

Jo Didenybė ŽODIS

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir pražudyti.

Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame informacijos sraute, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia... Kokiais matais galėtume įvertinti tai, ką paskelbiame, išvystame, perskaitome, kuo dalijamės neaprėpiamose socialinių tinklų, skaitmeninės ir popierinės žiniasklaidos srautuose? O kaip tie dalykai veikia kiekvieno iš mūsų sąmonę?

Medikai, tikriausia, galėtų pateikti daug pavyzdžių, kai neatsargus, neapgalvotas, o juo labiau - piktas žodis tampa sunkios ligos ar netgi mirties priežastimi. Profesorė Žaneta Petrulionienė pasakojo apie neseniai gydytą moterį, kuri po sunkaus pokalbio su viršininku visą savaitgalį kankinosi, verkė, o pirmadienį pateko į ligoninę priešinfarktinės būklės.  „Kardiologų pagalbos neretai prireikia žmonėms, išgyvenusiems didelį stresą, išdavystę, nelaimingą meilę, nepelnytą konfliktą tarnyboje, atleidimą iš darbo. Klinika panaši į infarkto: labai stiprus skausmas krūtinėje, elektrokardiograma  - infarktinė, koronarografija rodo švarias arterijas, tačiau širdies raumuo, tiriant echoskopu, atrodo apgailėtinai. Tai vadinamasis sudaužytos širdies sindromas, - pasakoja profesorė apie būseną, į kurią panašią ne vienam, gal būt, teko patirti. – Iš laimės ir džiaugsmo infarktas neištinka, o štai nuoskaudos, neigiamos emocijos, nepelnytos kaltės jausmas neretai gali tapti ir mirties priežastimi,“ – sako profesorė.

Kalbėdami apie grėsmes ir pavojus, dažniausia mintyse turime pacientus, tarytum gydytojų tai neliestų. Labai nustembame pamatę gydytoją ligoninės palatoje: nejaugi ir jis gali sirgti? Dievaži, gali. Tik dažniausia taip pat ypatingai: tyliai, nesiguosdamas ir nesiafišuodamas, kartais netgi kolegiškomis konsultacijomis „prisidengdamas“, galiausiai – teisindamasis, kad ligos neaplenkia nė vieno...

Atidžiausi, nuoširdžiausi, labiausiai atsidavę savo profesijai, mylimi ligonių ir jų ilgametę patirtį perimančių mokinių, - tokių gydytojų, mokslininkų vardus turėtume tarti su ypatinga pagarba. Jie savo gyvenimą paaukojo medicinos pažangai, ligonių sveikatai. Prof. Antanas Sučila, prof. Vytautas Jonas Sirvydis, prof. Giedrius Uždavinys, prof. Vytautas Jonas Triponis, prof. Aleksandras Laucevičius, prof. Pranas Šerpytis, prof. Žaneta Petrulionienė, prof. Eugenijus Lesinskas, prof. Dalius Jatužis, prof. Nijolė Drazdienė  – tai tik keletas pavardžių, su meile ir dėkingumu tariamų daugelyje Lietuvos šeimų. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, ir tęsti. Pasiaukojimas - gydytojo profesijos esmė, kurios nusakyti žodžiais neįmanoma, nes jos vertė – gyvenimas.

Kai kalbame apie medikus, mintyse turime ne vien gydytojus, gebančius kiekvienam ligoniui rasti ypatingą, tik jam tinkamą gydymą, bet ir slaugytojas, jų padėjėjas, tas paprastas moteris, kurios nuolat rūpinasi, kad netrūktų švarių skalbinių ir ligonis rastų švarutėlę kriauklę, kurios tarsi nejučia, pareidamos pro šalį, išlygina sunkaus ligonio patalo raukšlę... Lyg ir nedideli darbai, tačiau bandykite įsivaizduoti, kad jų niekas nedirba.

Sergantis žmogus kenčia ne tik skausmą, bet ir nerimą, patiria psichologinį diskomfortą, to medikai niekada nepamiršta ir stengiasi kiekvienam rasti gerą, padrąsinantį žodį. Kai kada tų žodžių ir užtenka. Vilniaus klinikinės ligoninės gydytojas urologas Voldemaras Dasevičius šiomis dienomis sulaukė ypatingos padėkos: „Grąžinti vyrui vyriškumą, vadinasi, grąžinti jam meilę. Ačiū, daktare.“ Ir aišku, buvo labai nustebęs: „Pacientai ne visada mums dėkoja, kai kada ir bara. Gydytojai irgi žmonės – malonu girdėti padėką, skaudu – priekaištus. Vyrams sunku atskleisti savo intymias problemas. Tačiau kaip dažnai jų priežastys būna psichologinės, slypi piktuose, netinkamuose žodžiuose, sukeliančiuose stresą, priverčiančiuose žmogų pasijusti menkaverčiu, nereikalingu...“ Ir vėl gydytojo minčių centre – pacientai.

Dėkingumo formulė

Vien tik šis gydytojas urologas kasdien konsultuoja apie 20 -30 pacientų. Santariškių klinikos kasmet priima maždaug po milijoną pacientų. Anksčiau kiekvienas ligoninės skyrius turėjo knygą, kurioje pacientai rašydavo padėkas. Dabar tie dalykai persikėlė į elektroninę erdvę. Ne visi vyresnio amžiaus žmonės, kuriems dažniausia prisieina lankytis pas gydytojus, naudojasi kompiuteriais arba išmaniaisiais telefonais. Taigi, kokia jų dalis išreiškia dėkingumą juos gydžiusiems gydytojams? Šis klausimas kyla žinant, jog skundų daugėja. Dabar daugelis mano esą jautrūs, subtilūs ir ypatingi, juo labiau – apsiskaitę ir apsišvietę visose srityse. Ar galėtų būti kitaip, jeigu tiek laiko praleidžia internete, prie televizoriaus, socialiniuose tinkluose, kur srautais srūva įvairiausios žinios, atmieštos dviguba ar net triguba doze bevertės arba netgi klaidinančios informacijos. Apie ligas ir jų gydymą – irgi.  „Daktarai nustatė klaidingą diagnozę, ne taip gydė, ne tokius vaistus davė, nugydė. O juk žmogus dar galėjo gyventi...“ Medikų nuomonės apie tai, ar galėjo tas garbaus amžiaus senolis gyventi, ar egzistuoja „stebuklų lazdelė“, galinti prikelti ilgus metus savo sveikatą visais įmanomais būdais engusį ligonį, sergantį keliomis lėtinėmis ligomis, be abejo, niekas neklausia ir kiekvieną jo žodį traktuoja kaip bandymą pasiteisinti. Užtat artimųjų skundo tyrėjai reikalauja pasiaiškinti, kaip gydė ir ar visus savo veiksmus kruopščiai dokumentavo. Tikrina ne tik atvirai, bet ir „incognito“ atvykusios komisijos. Skundai „kedenami“ itin kruopščiai. Neatsižvelgiant į besiskundžiančiųjų kompetenciją ir tikruosius siekius, prastai slepiančius viltį pasipinigauti. Apie skundžiamų gydytojų savijautą, sveikatą ir kitus jų pacientus niekas negalvoja. O gydytojai kartais ilgus mėnesius apie mediciną nenutuokiantiems tardytojams bei giminaičiams kažkelintą kartą privalo aiškintis, ar teisingai gydė ligonį ir kokių medicininių manipuliacijų tikslingumu bei kokybe jo artimieji galėjo suabejoti... Apie tai, jog abejojantieji neturi ne tik medicininio, tačiau neretai ir visai jokio išsilavinimo, nutylima. Kaip ir apie tai, kad ne vienas iš apskųstų gydytojų yra neišlaikęs tokios įtampos: nelengva per dienas dirbti ligoninėje, ilgas valandas operuoti, skaityti paskaitas studentams, neapleisti medicinos mokslo naujovių ir visa tai derinti su privalomais vizitais į teisėsaugos įstaigas.

Kieno ausys kyšo?

Nebandome užginčyti pacientų teisių, tačiau bent kiek logiškiau pamąsčius, norisi sugrįžti prie pasvarstymų apie žodžio jėgą. Ar suvokiame, kokiu galingu ginklu gali tapti žodis? Ir koks nepasitikėjimo pleištas tarp visuomenės ir medikų bendruomenės per pastaruosius porą dešimtmečių metodiškai varomas? Kokios jėgos tuo suinteresuotos? Kieno dėka medikai nuolatos skelbiami korumpuočiausia visuomenės dalimi? Kuo remiantis? Sakysite, reprezentatyviomis visuomenės apklausomis? Ar kada nors teko pakliūti tarp tų apklausiamųjų? Didžiajai daugumai, kažkodėl – ne. Ar kas nors kalba, kad apklausiami žmonės kyšiu laiko ir medikui padovanotą gėlių puokštę arba saldainių dėžutę? (Varge, ką su ja veikti – juk daugelis medikų sveikai gyvena ir saldumynų tikrai nevalgo.) Ar normalu, kad buriamos grupės neblogai apmokamų darbuotojų, taip vadinamų „slaptųjų pacientų“, „slaptųjų pirkėjų“, kurie tikrina (tiksliau, šniukštinėja), ar kuo nors daugybei smulkiausių taisyklių ir reglamentų nenusižengia medikai, vaistininkai? Ar jauku matyti, kaip žeminami gydytojai, garbingi profesoriai, ant jų kabinetų durų klijuojant lipdukus „Geriausia padėka – Jūsų šypsena“, tarsi čia būtų ne gydymo įstaiga, o grožio salonas... Manau, kad daugeliui nejauku. Nejauku dėl nepagrįstų įtarinėjimų ir kaltinimų, kurie pažeidžia įstatymų numatytą nekaltumo prezumpciją, dėl nepagarbos gydytojų ir mokslininkų kompetencijai, dėl nuolaidžiavimo prasčiokiškoms apkalbų lygio užgaidoms, seniai nebeatitinkančioms oraus ir kultūringo bendrabūvio normų bei padorios žiniasklaidos lygio. Tuos dalykus būtina keisti. Skubiai. Kol dar ne vėlu, kol dar turime, kas gydo išsivaikščiojančią ir sparčiai senstančią visuomenę.

Visagalis žodis iš širdies į širdį. Tiesiantis taką gerumui ir žmogiškumui. Keliantis, o ne žlugdantis. Tik toks jis šiandien reikalingas medikų bendruomenei. Jeigu kuo daugiau žmonių tai suprastų...