Rašau, kadangi neturėjau drąsos stipriai apkabinti ir garsiai pasakyti Ačiū.
Mano istorija Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje prasidėjo balandžio X d. (X val. X min.), prasidėjo netikėtai, neplanuotai, nelauktai ir sakyčiau netgi ne sapnuotai, nes aš gi esu ta, kuri niekada neserga, kuri niekada nesustoja ir apskritai mane puola tik maži virusiukai, kuriuos „sutramdau“ Ibumetino ir Solpadeino pagalba, o visa kita neegzistuoja (iki šiol).
Atvykau pas Jus, nes nebegalėjau tverti skausmo, savaitė savarankiško gydymo visomis stebuklingomis vaistinėlės piliulėmis buvo nesėkminga, na galvoju čia jau rimtas Velykinis „virusiūkšlis“ prikibo arba besaikio valgymo ir gurmaniško vyno pasekmė išlindo.
Deja buvo ne taip, pasitiko mane Mykolas Venckus, jaunuolis gydytojas, kurio išsigandau (vertindama pagal savo profesionalumo skalę), mano kartos gydytojas, o Dievai galvojau kuo jis man padės, juk aš dar nesu savo srities profesionalė, tai kaip gali toks jaunutis vaikinukas man rasti tinkamą vaistuką (iki paskutinio tikėjau, kad man užteks tik vaistuko).
Skyrė Gydytojas man tą „vaistuką“, bet vaistukas ne padėjo, kadangi „virusiukas“ visai ne virusiukas, o pankreatitas, taip pat įtarė ta jaunoji akis, kad pankreatitas dar ne viskas, kadangi, pasirodo buvau visai „egzotiškos“ geltonos spalvos įtarė, kad turiu ir akmenukų...
Verdiktas-guldom, tyrimai, pasižiūrim, iš tiriam, ko gero operuosim, bet pirmadienį bus aiškiau.
Kodėl aš rašau šitą rašinuką? O gi todėl, kad esu be galo dėkinga Gydytojui Mykolui ir jau esant skyriuje, mane „glostančiai“ Rasai Bradūnaitei (lyg ir rezidentė, bet bus nuostabi gydytoja).
Ačiū sakau todėl, kad manyje, toje niekada „nesergančioje“, bet išgirdus žodį GULDOM manyje prabudo maždaug penkiametis, bejėgis, nesupratingas, išsigandęs vaikis, kuris beviltiškai ieškojo tų akių, tų žmonių, kuriuose galėtų įžiūrėti rūpestį, ramybę ir viltį. Tas akis radau, pirmiausia Venckuje, jaunuolyje, kuris „kažin ar ką čia su manim supras, nes aš pati savęs nesuprantu ir dar daug visko nesuprantu“ (vėliau tas jaunuolis mane operavo) ir Rasoje, kuri kaip tikra savo srities profesionalė, kiekvieną rytą (iki 11-tos dienos) ateidama vizituoti atsakydavo į visus paranojinius ir kvailus (jie tikrai kvaili), klausimus, tiek kantriai, tiek profesionaliai, kad tas mano vidinis „vaikas“ eidavo ramaus pietų miegelio 😊.
Ačiū aš sakau visam, manimi besirūpinusiam Pilvo chirurgijos skyriaus personalui, bet ypač DIDELĮ AČIŪ sakau šiems dviems jaunuoliams, nes būdama kitoje barikadų pusėje, patyriau kitokius potyrius, tuos apie kuriuos mes-pacientai nespėjame, negalime Jums įvardinti dėl įvairių įvairiausių priežasčių.
Aš net neįsivaizduoju kiek Jums reikia pastangų taip profesionaliai dirbti darbą, kurį dirbate, bet žinokite, kad Jūs darote žymiai daugiau nei gali atrodyti, Jūs duodate žymiai daugiau, nei vaisto dozė, tinkamas gydymas ar kita med. procedūra.
Savo kantrybe, pastabumu, profesionalumu ir gerumu Jūs suteikiate ramybę (nu slopinate tą vidinį, pasimetusį „vaiką“), todėl labai norėčiau (aišku mano atvejis yra Jūsų kasdienybė), kad mano AČIŪ papildytų Jūsų emocinius rezervuarus (nes, kai jie pilni Jūs galite dalintis) ir kad ir kokia sudėtinga diena bebūtų Jūs žinotumėte, kad esate neįkainojama, nepakartojama jaunuolių karta.
Aišku pas Mykolą patekau daaaarrrr kartelį (poliklinikoje išsigando mano pooperacinės būklės) ir jeigu taip būtų, kad tektų dar patekti į priimamąjį (o jau tikiu, kad esu mirtinga ir yra daugiau visko nei virusiukai), tai labų labiausiai už viską norėčiau, kad tai būtų tas pats jaunuolis, fainuolis Mykolas.
Jūs esate nuostabūs, žinokite tai, nepamirškite to ir kad ir kaip būtų sunku (o nuostabumas turi ir kitą manipuliacijos pusę) darykite tai ką darote taip pat nuoširdžiai, atsakingai, rūpestingai, nes bailiems pacientams (keliu ranką), Jūs esate gelbėjimosi ratas, švyturys ir ramybės oazė.
Norėčiau, kad mano „rašinėlis“ pasiektų adresatus ir jie būtų motyvuojami, nes tikrai to verti, net jeigu apie tai ne visi garsiai kalbame, rašome.
Ačiūūūū <3 norėčiau pasakyti iki pasimatymo niekada arba iki pasimatymo kur nors kitur 😊
--
Pagarbiai
Kristina
